Kaimynai

Pakeisti įprastas šios svetainės temas mane privertė paskutiniai savaitės įvykiai, nors mūsų kaimynai ir laukia paskutinių naujienų iš teismo.
Lietuvos Respublikos ūkio ministrė Birutė Vėsaitė pakvietė į susitikimą Lietuvos interneto tinklaraščių kūrėjus (blogerius). Šio įvykio priežasčių nenagrinėsiu, nes kas tuo domėjosi tai jau žino. Turintiems jumoro jausmą, siūlau pažiūrėti, kaip blogerių susitikimą pavaizdavo „Dviračio šou“. O man įdomu kokias iš viso to išvadas dar galime padaryti.
Suprantu komentatorius kuriems susidarė toks įspūdis, kad blogerių susitikimas vyko provincijos lygyje. Perskaičius atsiliepimus apie susitikimą, man kilo panašios asociacijos. 2010 m. pabaigoje pačiai teko dalyvauti susitikime ūkio ministerijoje. Tai buvo smulkiųjų verslininkų susitikimas su ūkio ministru D. Kreiviu, finansų ministre I. Šimonyte ir socialinės apsaugos ir darbo ministru D. Jankausku. Nors atvažiavome su svarbiais klausimais, tačiau susitikimas nepavyko. Nežiūrint į pirmą ministrės klausimą apie šešėlį, didžiausią neigiamą darbą, vis dėl to, padarė mūsų pačių nesusitarimas tarpusavyje. Grupėje atsirado žmonių, turinčių visai kitokius tikslus. Gal prieš naujųjų metų šventes (susitikimas vyko gruodžio 30 d.) ministrų galvose buvo kiti rūpesčiai, tačiau, susidariau savo nuomonę, kad ministerijų tarnybos ir seimo nariai gyvena visai kitokį gyvenimą, nei paprasti žmonės. Atsakymo į raštu pateiktą kreipimąsi nesulaukėme. Ignoravimu parodytas požiūris į žmogų buvo kitoks nei deklaruojamas. Nepaminėjau, kad susitikime dalyvavo ir keli seimo nariai. Nors prieš susitikimą jie pasidomėjo mūsų nuomonėmis kai kuriais klausimais, pvz. vienas iš jų buvo dėl MMA didėjimo, tačiau, abejoju, kad jiems tai rūpėjo, nes susitikime, blaškydami dėmesį pasišnibždėjimais su ministrais, bandė spręsti kažkokius jiems rūpimus klausimus. Susitikimas apie kurį rašau ir naktinės mokesčių reformos pasekmės, kaip yla iš maišo išlindusiais klausimais, kuriuos buvo būtina spręsti, visa tai vyko buvusios kadencijos rėmuose. Todėl kadrų krizė tikrai ne Lietuvos kairėje, kaip kažkas galvoja.
Manau, pagrindinis mūsų išrinktųjų tikslas tai nepriekaištingi viešieji ryšiai, kuo mažiau bendraujant su žiniasklaida asmeniškai. Tai ne visada pavyksta ir kartais atsiskleidžia (ne)kompetencija, ką ir matome iš paskutinių įvykių. Kol kas mums rodoma ne tai kas yra, o tai ką nori, kad mes matytumėme. Ir kuo ilgiau tai truks, tuo ilgiau nebus sąlygų formuotis tokiems svarbiems institutams kaip atsakomybė už savo veiksmus ir rezultatus ir pan.
Blogerių susitikimo dalyvis Skirmantas Tumelis išreiškė mintį, gal ministrai galėtų turėti savo komandą, su kuria būtų įpratę dirbti, o Naglis Navakas išreiškė viltį, “kad valdantieji turi kitų kadrų, kurie galbūt pakeis šitokius nesusipratimus“. Kaip žinome ministrės komanda jau papildyta iš blogerių tarpo, ir šią kadenciją gali nesikeisti. Juk už kitus negalime  nei pasirinkti nei nuspręsti.
Susitikimas su ministre buvo įvykis neturintis analogų ne tik susirinkimo dalyviams, bet ir stebėtojams. Ar blogeriai gali būti pripažinti kaip valdžia, t.y. kaip atstovaujantys gyventojų grupes, kuriems gali būti taikytini reikalavimai, įgyvendinant demokratinius principus? Kiekvienas blogeris apie temas, kurias rašo, turi informacijos, turi savo skaitytojų ir pasekėjų ratą. Ir tai yra blogerių jėga. Jie gali atstovauti kažkokios tai visuomenės dalies interesus ir tokį vaidmenį kartais atlikti net geriau už įvairias visuomenines organizacijas. Pati turiu neigiamą patirtį apie tai, kiek esu susidūrusi su įvairiomis smulkaus verslo interesų gynimo asociacijomis. Yra nemažai tokių kuriose tvarkosi keli asmenys. Tai reiškia, kad jie atstovauja tik patys save. Tokioms organizacijoms rūpi ne kažkieno problemos, o jų pačių išgyvenimas ir struktūros išlaikymas. Todėl čia susiduriame ne tik su nepakankama kompetencija, bet ir demokratijos parodija. Prisiminkime dar ir įvairius nacionalinius susitarimus, ir kas juose mus atstovavo. O grįžtant prie blogerių, manau, kad atsakingas blogo rašymas yra priskirtinas visuomeninei veiklai. Tai ne siekis uždirbti. Kai kurie blogeriai net sugeba kontroliuoti valstybinių ir visuomeninių organizacijų veiklą ir atlikti dalį šių institucijų funkcijų. Blogo rašymas gali tarnauti kaip atranka kompetencijai išsiaiškinti ir geriau pažinti blogo autorių. Aišku, kai žinome, kad autorius tai daro pats. Taigi, manau, kad geriausios naujienos blogerių laukia ateityje. Galime tam pasiruošti, ir sustiprėti, o pradžiai artimiau susipažinti. Todėl ūkio ministrės ar jos naujosios komandos narių mintis dėl susitikimo verta dėmesio. Ministerija savo laikinus tikslus įvaizdžio gerinimui, pasiekė, o mes toliau galime veikti savarankiškai. Čia atsakau „Taip“ ir į Skirmanto pasiūlymą dėl bendrijų blogerių susitikimo organizavimo. Taip pat Skirmantui norėčiau padėkoti už aktyvumą, platinant savo tinkluose vieną iš pirmųjų šios svetainės straipsnių, kuris sulaukė nemažo skaitytojų dėmesio. Čia apie tai rašau, nes iš tos patirties galime paimti kodą, kuriuo galėtume naudotis kaip spręsti problemas. Tai vienas iš metodų, kurį galima būtų pritaikyti analogiškose situacijose. Jau galvoju ir apie sekantį žingsnį, kurį galime pabandyti žengti po savarankiškai organizuoto blogerių susitikimo, ar vėliau -pradėti spręsti problemas. Juk iki šiol to dar niekas nedarė. Apie problemas turime tik daug informacijos. Šiam straipsniui ne šiaip sau daviau tokį pavadinimą. Kviečiu eiti nuo blogerių žiniasklaidos iki pasiūlymų įstatymų pataisoms ir projektams teikimo, nelaukiant kol ministrai į tai atsižvelgs arba pakvies savo iniciatyva. Pamąstymams, kaip įtvirtinti demokratinius principus erdvės turime. Visi ir kiekvienas atskirai galime labai daug.
Čia į temą tapo ir citata iš Klaipėdos krašto laikraštyje „Vakarų ekspresas“ šią savaitę perskaityto straipsnio „Bendrijų problemoms narplioti trūksta rankų“. Populiariausiu patarimu bendrijos nariams tampa nuostata: „Viskas Jūsų rankose. Patys turime tuo rūpintis.“ Jei trumpai, tai straipsnis apie tai, kad net po įstatymo pataisų, kurios numato, kad savivaldybės turi vykdyti bendrijų priežiūrą ir kontrolę, niekas nesikeičia. Savivaldybė užversta skundais, kurių nagrinėjimui paskirtas vienas žmogus, todėl tai įgyvendinti neįmanoma fiziškai. Be to skyriui net neperduota kontrolės funkcija, ir geriausiu atveju pagalbos gyventojai gali sulaukti tik rekomendacinio pobūdžio patarimais.
Neatsitiktinai nuo valstybės problemų einu bendrijos problemų link. Galima ir atvirkščiai, namo bendriją su visomis joje esančiomis problemomis, laikyti valstybės atspindžiu. Juk ir visiems žinomoje maldoje yra žodžiai: kaip danguje taip ir ant žemės.