Kaimynai

Ir dar apie praeitos savaitės pastebėjimus. Jau vis tiek nukrypau nuo bendrijos reikalų. 2013-02-14 įvyko penktoji Lietuvos ekonomikos konferencija. Tai buvo tradicinis gerai organizuotas renginys. Žiniasklaidoje apie tai radau keletą straipsnių. Tikėjausi sužinoti ką nors naujo ir įdomaus. Deja buvau šokiruota kai kurių šios konferencijos kalbėtojų pasisakymų.
Kai perskaičiau straipsnius, kilo abejonė, ar šios konferencijos gali padėti spręsti problemas. Teko ir pačiai dalyvauti panašiame renginyje 2010 metais -“Verslo laiptų” projekto svarstyme ūkio ministerijoje. Pats posėdis buvo puikiai organizuotas. Pasisakė net asmenys neturintys sprendžiamojo balso. Tačiau ateitis parodė, kad jų pasiūlymai buvo geriausi, nes buvo išmąstyti remiantis ne tik teorija, bet ir praktika. Be to, būtent šiems žmonėms priimtus įstatymus ir būtų tekę vykdyti. Tačiau geri pasiūlymai nuplaukė kažkur į tolius. Galvojau, kodėl niekas iš sprendžiančiųjų jų neišgirdo, nors valstybės tarnautojai ir turėjo visas galimybes žinoti tikrą informaciją. Ir tik tada, kai po keletą kartų teko pasakoti apie problemas iš smulkaus verslo pusės ir įrodinėti esančios situacijos detales, pamačiau, kad jie to suprasti negali, nes visų detalių nepajėgia surišti į vieną visumą. Apie tai gerai paaiškina Victoria Boutenko savo knygoje “Žalia mityba”. Autorė rašo, kad „Labai dažnai aiškumą mes sumaišome su skambiais žodžiais. Norėčiau paaiškinti. Jeigu aš, pavyzdžiui, išmoksiu mintinai visą knygą apie žmogaus anatomiją ir net jeigu galėsiu bet kurią vietą iš tos knygos pacituoti, tai vis tiek nereikš, kad aš įgijau aiškumą apie tai, kaip funkcionuoja žmogaus kūnas. Dauguma mūsų turi labai daug žinių ir labai mažai aiškumo. Jeigu nesuprantame skirtumo tarp šių dviejų dalykų, esame linkę turėti žinių, o ne aiškumo. Aiškumas ateina tada, kai mes atmetame iliuzijas ir įvertiname savo objektyvių potyrių sukeltus jausmus bei įspūdžius. Aiškumas leidžia mums susidoroti su kiekviena situacija optimaliu būdu,…“ Tikriausia ne be reikalo žurnalistai išvažiuoja į užsienį, kad parašytų apie emigranto dalią, o kriminalistai, infiltruojami į nusikalstamas struktūras arba net sėda į kalėjimą, kad sužinotų tyrimui reikalingą informaciją.

Grįžkime prie konferencijos dalyvės, mokesčių konsultantės Rūtos Bilkštytės. Straipsnio pavadinimas „Neverskime verslininkų registruotis Kipre” skamba kaip ir neblogai, tačiau jos pateikti pasiūlymai tai tik lengvatų suteikimas išskirtinai prekybos bendrovėms. O kaip tada su įmonėmis teikiančiomis kitas paslaugas vidaus rinkoje? Dar konferencijos dalyvė pasiūlė, ką būtų galima papildomai apmokestinti. Pasirodo tai galėtų būti nauji dividendų, palūkanų, vertybinių popierių perleidimo ir net paveldėjimo mokesčiai. Nežinau, atrodo, kad po tokio apmokestinimo ir naujų lengvatų išskirtinėms įmonėms, tai jau tikrai reikėtų išvažiuoti ne tik jaunimui. Tačiau kaip šiai mokesčių konsultantei tai paaiškinti? Jos galva pilna detalių, bet nėra visumos. Ji, atrodo, net neįsivaizduoja, kas mūsų mokesčių sistemoje yra blogai. Kaip tada galima suprasti, ką reikia keisti ir kaip tai padaryti.

R. Bilkštytė konferencijos dalyviams taip pat pristatė šiuo metu Europoje taikomas mokesčių pakeitimų tendencijas. Nors abejoju, kad užsienio patirtis mums gali atnešti tik teigiamus padarinius. Čia žiūrint, kaip ją panaudosime. Manau, pirmiausia patys turime sukurti pagrindą ir tik tada taikyti užsienio patirties detales. Pas mus viskas vyksta atvirkščiai. Sudėliojama daug užsienietiškų detalių ir bandoma jas lipdyti. Todėl nepalankiam vėjui papūtus viskas ir byra. Bet nepagalvojama, kodėl taip yra ir vėl lipdoma pagal seną įpratimą. Tai gal reikėtų ieškoti kito kelio? Todėl su sekančia konferencijos dalyvės mintimi sutinku: „Neturint valstybės ateities vizijos, sunku pasirinkti tinkamą mokesčių reformos dizainą. Būtina realiai įvertinti ir išnaudoti savo privalumus, o ne aklai sekti madą“.

Taigi, kaip ten reikalai su ta valstybės ateities vizija? Konferencijoje dalyvavusi ūkio ministrė Birutė Vėsaitė kaip potencialą Lietuvos ekonomikai mato medicinos turizmą, kurio paslaugomis galėtų naudotis turtingi pagyvenę žmonės iš užsienio ir siūlo mums gerai uždirbti gaminant atsargines žmogaus dalis. Gal tai tik pajuokavimai? Tačiau nuo tokių minčių vis tiek darosi nejauku, nes netyčia tai gali pasiekti pavojingą ribą. Tiesa, visuomenėje jau senokai sklando gandai, jei ir toliau taip bus tvarkomasi, Lietuva gali likti prieglauda Europos šalių pagyvenusiems žmonėms. Tai tikrai galimas, bet ne pats geriausias scenarijus. Todėl tai negali būti Lietuvos vystymosi prioritetas, jos ateities vizija. Tokia tik mano nuomone. Ji ūkio ministrės gali ir nepasiekti. Todėl kreipiuosi į Lietuvos žmones. Ar tikrai norite, kad mūsų šalis taptų senelių prieglauda? Pagalvokite apie save, savo ateitį ir suteikite sau galimybę pasakyti ką galvojate, ir ko norite. Pareikškite savo nuomonę atsakydami į žemiau pateiktą klausimą:

Apie šios apklausos statistiką informuosiu ūkio ministrę. Žinoma, jeigu sulauksiu iš jūsų, mieli skaitytojai, aktyvaus balsavimo. Manau, tik nuo mūsų priklauso kokioje Lietuvoje mes gyvensime.