Kaimynai

2013-04-04 susirinkimo protokolas

Po 2013-04-04 įvykusio susirinkimo norėjau sulaukti, kada bus paskelbtas susirinkimo protokolas, ir jei to reikės, parašyti pastabas. Susirinkimo protokolą turime (žr. foto), pastabas parašiau (dokumentas pridėtas toliau šiame straipsnyje ), tačiau atsakymo, per įstatyme nustatytą terminą, nesulaukiau. Tokiu būdu, tik dar kartą įsitikinau, kad pirmininkas netapo nei sąžiningesnis, nei geranoriškesnis, kokiu norėjo pasirodyti susirinkime, mušdamasis sau į krūtinę. Garantuoti savo širdimi, jam atrodo, vieni niekai. Kad tik kažkas dar kartą patikėtų. Bet kur jo pažadus dėsime?  Vėl bus kaip visada. Bet, apie viską iš pradžių.

Susirinkimas
Ir vėl rūsys, su šaltomis, drėgnomis sienomis ir neigiamomis emocijomis. Stovėti po darbo dienos nesinorėjo, sėsti ant vamzdžių taip pat. O ant purvino suolo, kaip tyčia, toje vietoje kur sėdėjau praeitą kartą, buvo pribarstyta stiklo šukių. Tai susiradau vietelę ant suolo galo. Nebuvau pasipuošusi, tai nieko tokio, bet man įdomu, tai kad tūkstančiai išleisti galimai neteisėtai, o susirinkimuose vis tiek esame verčiami jaustis bomžais.

Susirinkimas prasidėjo sekretoriaus ir pirmininko rinkimais. Ketvirtadalis „savų“ vienbalsiai išsirinko sekretorių, kuris nežinojo, „ką reikia tam sekretoriui daryti“ taip pat teigė, kad jam nėra jokio skirtumo, kad gali pabūti, kad jam nesvarbu, kad gali dėti… (suprasti taip: bet kur parašą gali dėti). Dar neužmiršau ir praeito ataskaitinio susirinkimo, kuriame tas pats asmuo, išrinktas toms pačioms pareigoms, šaukė: „Ateik pas mane!!! Sunešiosiu!!!…“ Tikrai taip, sekretorius nesikuklina ieškodamas tinkamų žodžių. Neskaitant keiksmažodžių dar vartoja ir tokį žargoną, kurio prasmės turėjau ieškoti internete. Sunešioti reiškia –sumušti. Nežinau ar mūsų etatinis sekretorius priklauso kokiai grupuotei, ar kaip artistas, moka gerai suvaidinti. Tačiau žodžiai buvo skirti man, ir man tai atrodė tikra. Kažkas bandė juoktis, tačiau dėl to buvo daugiau graudu, negu juokinga. Dabar, praėjus dar vieneriems metams grupelė „savų“ atitinkamų išvadų nepadarė. O gal apie tai jau užmiršo, arba iš susirinkimo vedančiųjų moralės nutarė nebereikalauti?

Po to visiems dalyvaujantiems daug juoko sukėlė ir mano prašymas patvirtinti darbotvarkę. Gal todėl, tai daryti pirmininkas griežtai atsisakė. Po ko, ant savo pečių ir kaimynės rankų  sulaukiau. Prieš susirinkimą ji praėjo pro mane, taip lyg permatoma būčiau. Reiškia nieko gero nelauk. Vėl prisiminiau paskutinį susirinkimą, kuriame buvo pasiūlymas nubalsuoti už tai, kad mes (trečias butas) dingtume iš susirinkimo. Gal jau artėja bandymas tai įgyvendinti fiziniais veiksmais, ar dar kaip nors mane paveikti? Kaimynė sakė, kad ji sėdi ir klauso. Ir man taip pat pasiūlė. Tačiau aš galvoju kitaip. Kalbėti – viena iš teisių, kurią turiu. Todėl tokia teise ir naudojuosi. Klausimas apie revizoriaus rinkimus taip pat sukėlė pašaipas. Nežiūrint į tai, manau, kad tai neabejotinai svarbu ir ypač po pasibaigusio teismo proceso.  Tiesa, po klausimų apie kaupiamojo fondo likutį, jau niekas nebesijuokė. Deja, tie klausimai ir vėl liko neatsakyti, o pirmininkas išsisuko tik pažadais, kuriuos nežinia kada įvykdys.

„Jeigu teisės aktai būtų surašyti va taip konkrečiai: bum, bum, bum bum“, kas negali būti…“ toliau apgailestavo pirmininkas. Atrodo, jis moka skaityti tik instrukcijas, kuriose paeiliui aprašomas kiekvienas žingsnis. O gal pirmininkas tik dabar pradėjo skaityti įstatymus,  ir mes galvosime, kad viskas jau gerai, kad tai pažanga? Tačiau  kaip jis dirbo iki šiol, juk pareigas eina nuo 2006 metų. Kiek dar gali trukti toks jo mokymosi procesas, kuris jam yra galimai per sunkus. Ir kaip atrodo toks jo elgesys, kai prieš gyventojus, keršto įrankiais jis naudoja visas įmanomas priemonės, įskaitant ir savo pareigas bendrijoje. Ar toks, mūsų pačių jam duotas įrankis, negali atsisukti prieš mus pačius. O gal tai jau vyksta? Naudodamasis mūsų nežinojimu ar gailestingumu, pirmininkas asmenines išlaidas jau bando užkrauti ant mūsų pečių.

Susirinkimai pas mus tapo linksmi, ypač paskutiniai. Tokias galima istorijas rašyti… kad ir apie trečią butą. Ir nors paskutiniame susirinkime, dalyvių pajėgos sumažėjo ženkliai , bet susirinkusieji juoktis buvo nusiteikę ir vėl. Gal iš įpratimo, o gal dėl to, kad jau pateko į uždarą ratą, ir nežinodami kaip iš jo išeiti, taip bando sumažinti įtampą ir netikrumą dėl savo veiksmų. O gal „savi“ vis dar tiki  pirmininku, kaip vadu, galinčiu juos išgelbėti?

Neabejotina, kad bendrijos veikla reikalauja nemažai kompetencijos, jėgų ir atsakomybės. Tačiau ji yra ir įdomi. Čia galime išmokti dirbti komandoje. Čia, akistatoje su savo sąžine, išryškėja tikrieji mūsų charakteriai ir siekiai.

Susirinkimo protokolas
Pridedu prašymą, apie kurį rašiau šio straipsnio pradžioje. Tai pastabos dėl susirinkimo, įvykusio 2013-04-04 protokolo, išsiųstos pirmininkui 2013-04-12 jo elektroniniu paštu. Šis prašymas yra dokumentas, ir, remiantis teisės aktais, jis su atsakymu turi būti pridėtas prie susirinkimo protokolo ir saugomas su bendrijos dokumentais.

Prašymo kopiją įmečiau ir į susirinkimo sekretoriaus pašto dėžutę. Nors po jo grasinimo nesuprantamu žargonu, tai ir tikėtina, jei pas jį ateisiu. Tačiau darau tai, ką privalau daryti. Dar galiu viešai pranešti savo draugui internetui, kaip paprastai tokiais atvejais: jei man kas nors atsitiks –kaltininkų galite ieškoti čia.

Apie susirinkimo prasmę
Kokie sprendimai susirinkime buvo priimti? Kas atidžiai skaitė, gali atsakyti, kad jokių. Susirinkime buvo balsuota tokiais klausimais:
1.susirinkimo pirmininko ir sekretoriaus rinkimai
3. planuojamos išlaidos 2013 m.
5. mokesčių surinkimas ir panaudojimas
6. bendrijai priklausančios vejos šienavimas

Tačiau, sprendimas galėjo būti priimtas ir yra teisėtas tik 1-u klausimu. Klausimams 3, 5, 6 priimti būtina virš pusės savininkų balsų. Gal ir gerai būtų, jei turėtume tik tokį susirinkimo tikslą, kaip išsirinkti pirmininką, sekretorių, ir kaip toliau jais grožėtis. Jei susirinkimui esame paruošę tik automatiškai kilnoti rankas, patys nemąstome ir kitiems neleidžiame, tai jokių klausimų neišspręsime. Banguojančiu ežeru toli nenuplauksime,  nes racionalius sprendimus galėsime priimti tik atmetę nereikalingas emocijas. Gaila, kad bent kol kas taip neįvyko ir bendrijoje užstrigome ties pačiu žemiausiu emociniu lygmeniu.