Kaimynai

Liko dar 2 dienos, kai turime galimybę tapti atsakingais savo šalies piliečiais. Tad paskubėkime. Iki 2013-11-29 23.30 val. dar galime balsuoti internetu dėl referendumo sušaukimo.
2013-11-29 rytą referendumo organizatoriai baiminosi, kad gali pritrūkti reikiamo kiekio parašų, tačiau iki 16.00 val. buvo pateikti – be balsavusių internetu – 313 425 popieriniai parašai. Atrodo, kad pavyko atlikti milžinišką darbą. Belieka dar sulaukti balsavimo internetu ir balsų tikrinimo rezultatų.

Man pačiai teko dalyvauti referendumo organizavimo veikloje,  todėl senokai nerašiau, svetainei pritrūko laiko. Dabar noriu tai atstatyti, kibdama į straipsnius su naujomis jėgomis. O šiandien norėčiau parašyti apie tai, kodėl aš palaikau žemės gynėjus, ir tuo pačiu padėkoti visiems, tarp jų ir mūsų kaimynams, kurie jau pasirašė, ar padėjo rinkti parašus.

LR Konstitucijoje teigiama, kad suverenitetas priklauso tautai. Tačiau, kad tai įtvirtinti, referendumui savo parašais turi pritarti 300 tūkst. piliečių t.y. 10 proc. šalies gyventojų. Surinkti tiek parašų per nustatytą, trijų mėnesių laikotarpį tikrai nelengvas darbas. Ir jis yra įmanomas, tik tokiu atveju, jei į tokią veiklą įsijungia daug aktyvių ir sąmoningų piliečių. Per 23 paskutinius metus vykę net devyniolika bandymų surengti referendumą, sužlugo. Nežinia, kaip bus ir šį kartą. Nagrinėjant kitų valstybių patirtį, matome, kad reikalavimai nėra tokie griežti. Italijos valdžia įsiklauso į 0,8 proc. piliečių iniciatyvas,  Šveicarai referendumą gali organizuoti net 18 mėnesių. Įdomu, kad net mūsų kaimynai latviai neriboja parašų rinkimo laiko. Todėl, vienas iš referendumo iniciatyvinės grupės keliamų klausimų ir yra palengvinti kelią tautos valiai išreikšti jai svarbiais klausimais. Siūloma mažinti iki 100 tūkst. piliečių parašų skaičių, kurie reikalingi referendumo sušaukimui.

Kitas klausimas, keliamas referendumui, kaip žmonės paprastai įvardijo –dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, o galvojant plačiau tai yra mūsų valstybės ir mūsų tautos teritorijos klausimas. 2003 m. pakeistas konstitucijos straipsnis panaikino piliečių prigimtinę teisę į savo žemę ir jos gelmes, jį ir siūloma atstatyti.

Kai kurie kalbinti žmonės nesibodėjo atvirauti, kad nepritaria šiam klausimui dėl to, kad turi žemės ir žada ją brangiai parduoti, nesigilindami į tolimesnes perspektyvas ir į tai, ką darytų, neturėdami savo atspirties ir prisirišimo vietos. Jie taip pat užmiršo netolimą istoriją apie tai, kokį pinigų nuvertėjimą matė jie patys ar jų tėvai. 1993 metais, kai buvo įvesti taip laukti lietuviški pinigai, minimali mėnesinė alga siekė tik 35 Lt. Per 20 metų ji pakilo iki 1000 Lt. Nuvertėjimas siekia net 28,5 karto. Dabar brangiau kainuoja pagaminti popieriukus vyniojamiems saldainiams… O kažkas nori atsisakyti savo protėvių teritorijos taip pat išgyvenimo šaltinio ir pagrindo.

Buvo dar ir tokių nuomonių, kad jau geriau svetimi, nes „savi“ jau išgrobstė viską, ką buvo galima išgrobstyti. Ir nors didėja atotrūkis tarp skirtingų gyventojų sluoksnių, ir stiprėja nesupratimas, tačiau svetimi vis tiek nepadarys mus laimingus, nei su savo investicijomis, nei su savo noru uždirbti mūsų žemėje. Sukrėtė neseniai skaitytas straipsnis apie Kongo Respubliką. Į argumentą, kad negalime leisti panašaus scenarijaus, man atsakė, kad mums tai negresia, nes mes nieko neturime. Tačiau, gal mes nesuprantame, ką turime? Juk kol kas dar turime tyrą vandenį. Tai pats didžiausias turtas. Jis brangesnis už auksą ir deimantus. Tai neišsenkantis žmogaus gyvybės šaltinis.

Ar išsaugosime žemę ir jos išteklius didžia dalimi priklausys ir nuo mūsų. Mes galime būti kūrėjais, formuodami geresnę savo ir kitų kartų ateitį. Todėl pagalvokime plačiau, ne tik apie šiandien dieną. Pritarkime piliečių valios išreiškimui. Atsiverskime nuorodą ir pasirašykime. Galiausia, kaip balsuoti dar galėsime nuspręsti ir vėliau, kai įvyks referendumas.