Kaimynai

Pasipiktinusių gyventojų skelbimas

Vienas iš argumentų, kodėl sutikau tapti bendrijos pirmininke buvo proga pamatyti bendrijos problemas iš vidaus. Ir pamačiau ištisą daugiaserijinį filmą, kuris pradėjo vyniotis iškart man pradėjus eiti pareigas. Prieš aštuonetą mėnesių šiame straipsnyje rašiau, kad „iš buvusio pirmininko ar kitų jam prijaučiančių asmenų galiu sulaukti didžiausių provokacijų. Šiuo metu padėtį apsunkina dokumentų nepateikimas, techninės įrangos gadinimas arba tai, kad bendrijos darbuotojas, tuo metu, kai darbo gali būti daugiausia, primygtinai reikalauja atostogų, nors aštuonis metus jomis nesinaudojo, tačiau nesikalba klausimais dėl darbo, dėl jo pareigų, ko negaliu išsiaiškinti ir iš dokumentų, nes jų dar negavau.“

Minėtas darbuotojas – bendrijos kiemsargis, bendrijoje „dirbęs“ dešimtį metų, nuo pat jos įkūrimo, rugpjūčio mėn. viduryje buvo atleistas už darbo drausmės pažeidimus. Kiemsargis seniai pensininkas, turi laisvo laiko ir jei tik būtų norėjęs, galėjo  dirbti. Tačiau jis nepripažino pirmininkės, todėl rezgė įvairias intrigas, pastoviai maitindamas gyventojus melu. Progų tam jis turėjo nemažai – kiekvieną kartą, kai stovėdavo su šluota ir kalbindavo praeinančius gyventojus.

Taigi. Buvęs mūsų kiemsargis dirbo tik tai ką norėjo. Dirbo tik tada kai norėjo. Neturėdamas tam pagrindo skundėsi valstybinei darbo inspekcijai. Tačiau darbo ginčų komisija kažkiek padėjo įstatyti tokį darbuotoją į vėžes. Jam buvo išaiškinta tai, ko jis iki šiol nesuprato: kad darbuotojas privalo klausyti pirmininkės nurodymų, kad privalo dirbti atitinkamu laiku, o ne kada panorėjęs, kad privalo priimti valymo priemones, kad privalo susipažinti su darbo saugos instrukcijomis, laiku pasitikrinti sveikatą, priimti pasirašytinai teikiamus dokumentus, elgtis garbingai ir sąžiningai. Darbo ginčų komisijoje kiemsargis pasirašė atitinkamą taikos sutartį, kurios privalėjo laikytis. Deja… Antrą kartą jam pasiskundus, neva pirmininkė neduoda vandens, darbo ginčų komisijos svarstyme išaiškėjo, kad jis taikos sutarties nesilaikė. Juk jis čia buvo karalius. Kokios dar sutartys. Savo neapgalvotais skundais kiemsargis trukdė ne tik darbo inspekcijos darbuotojams, jis trukdė ir policijos darbui, be jokio reikalo kviesdamas pareigūnus. Paskutinį kartą policija atvažiavo ieškoti kažkokių kibirų. O dar du kartus kiemsargis policijai pateikė melagingus parodymus prieš mano vyrą, neva jis jį sumušė. O faktai yra tokie, kad kiemsargio akivaizdoje buvo sumuštas mano vyras. Jam buvo sulaužyti du šonkauliai. Dabar vyksta baudžiamasis tyrimas. Gal būt ir visas kiemsargio skleistas melas išlįs kaip yla iš maišo.

Apie kitas kiemsargio kiaulystes galiu dar rašyti ir rašyti, nes tai buvo aštuonių mėnesių kasdieninis serialas. Tačiau šį kartą pasižiūrėkim vaizdelių apie tai kaip jis dirbo. Perspėju silpnų nervų žiūrovus – kai kurie vaizdai gali šiek tiek šokiruoti. Namo gyventojams bus proga prisiminti, kaip kiemsargis palikdavo kibirus su purvinu vandeniu ir išdžiaustytais skudurais per naktį, nes jam neva trūko laiko susitvarkyti savo darbo vietą, kokiais judesiais stebino, kaip visur mėtydavosi suplėšyti skelbimai, pamatysime kokių priešgaisrinės tarnybos pareigūnės reikalavimų jis nevykdė:

Dar kartą atkreipsiu dėmesį į tikėtiną tokio kiemsargio elgesio priežastį – neuždirbtų pinigų troškimas, kai būdai ir metodai tam pasiekti neturi reikšmės. Jau rašiau, kad kiemsargis, matomai susitaręs su buvusiu pirmininku arba dėl to, kad pastarasis jo neleido atostogų, taip eilę metų pažeisdamas darbo kodeksą, susikaupė atostogų už 8 metus. Tačiau buvęs pirmininkas savo dalį pasiėmė, o kaip su kitu mūsų sukauptų pinigų dalybų dalyviu? Jam nepasisekė, nes jis nebe pirmas. Be to, jis juk nenorėjo atrodyti dėl to kaltas. Todėl nerašė pareiškimo dėl atleidimo, kad išeiti garbingai, o nusprendė ieškoti atpirkimo ožių. Tik ar pavyko? Pinigai jam išmokėti. Ir yra taip kaip rašiau gyventojams. Buvęs pirmininkas su kiemsargiu galimai neteisėtai dalinosi mūsų pinigus. Juk šios išlaidos buvo nuo mūsų slepiamos dešimtmetį, jos neatsispindėjo jokioje ataskaitoje ir mes šių pinigų nerinkome.

Veidmainystė ir dviveidiškumas – tai dalykai, ką kiemsargis sugeba klasiškai. Sunku tai suprasti ar pastebėti neturint su juo rimtų reikalų. Man tokios savybės nėra priimtinos. Tačiau iš informacijos surinkimo, paskalų ir melo skleidimo bei kitokių „paslaugų“ kažkas gal būt turėjo naudos. Gal trisdešimt metų jūroje ugdytos seklio savybės tiko ir buvusiam pirmininkui. Todėl užuot bandęs spręsti valymo paslaugų kokybės problemą, jis su ja susigyveno. O piktžolės tai greitai suleidžia šaknis. Vėliau peraugusias pabandyk išrauti. Na bet pabandžiau. Dabar žiūrėsime, ar kiemsargiui nepasirodys mažai pinigų? Tačiau turiu pakankamai informacijos, dokumentų ir įrodymų, kad apginčiau gyventojų interesus nuo piktybiško senuko, kuris prikrėtė tiek kiaulysčių, kurių sveikam žmogui protu suvokti neįmanoma, nes tuo paprasčiausiai sunku patikėti. Prie kiemsargio serialo dar žadu grįžti, kol paaiškinsiu gyventojams, kodėl jis buvo atleistas, kol paaiškinsiu kieno dėka mūsų namas, jei lygintume jį su laivu, buvo nuvairuotas ne į tą pusę. Dabar apsivalėme, todėl belieka iš naujo nustatyti kursą į uostą ir kantriai iki jo plaukti.