Atrodo, kad tai neįtikėtina. Tačiau bendrijoje jau susidūriau su tokiu reiškiniu. Seniai ieškojau tam paaiškinimo, jaučiau, kad suvokiu situaciją, tik buvo sunku rasti tinkamus žodžius. Ir štai interneto platybėse pasipainiojo straipsnis, kurį užteko tik išversti. O čia galite skaityti originalią straipsnio versiją rusų kalba.
“Jei esate visiškas savanaudis, kuriam dėl visko nusispjaut,
jei Jums nesvarbi kitų nuomonė, jei nuolat agresyviai siekiate save įtvirtinti, tada … žmonės su jumis bus malonūs ir draugiški, Jūs daug kam patiksite, daug kas sieks jūsų palankumo ir niekas nesmerks. Šis paradoksas mane be galo stebina.
Ir jei yra priešingai – Jūs bandote būti malonus, neprimesti savo nuomonės, gerbiate kitų teises, ieškote kompromiso, pasiruošęs tartis, elgiatės taktiškai ir delikačiai – retas kuris praleis progą Jus nuskriausti. Ir jei staiga dėl to pabandysite piktintis – ruoškitės sulaukti sprogimo iš priešingos pusės. Kaip tu drįsai, sušiktas savanaudi! Kitų negerbi!
Ir staiga supranti, juk tai visiškai banalu – tai tik primityvūs instinktai! Primityviai mąstant agresyvumas ir savanaudiškas elgesys prilyginamas jėgai. Su agresyviais ir savanaudžiais niekas nesiginčys bijodami neigiamos reakcijos ir sieks jų palankumo. Kodėl nedaug kas rizikuos susidėti su agresyviu pensininku ar ne itin įspūdingo sudėjimo chuliganėliu? O gi todėl, kad iš tokių gali sulaukti šmeižikiško skundo į atitinkamas institucijas ar peilio tarp šonkaulių. Ir čia suveikia savisaugos instinktas: agresyvus = pavojingas = stiprus. Šalia agresyvių ir piktybiškų asmenų mažiau agresyvūs ieškos būdų jiems įsiteikti. Tironai paprastai yra lydimi svitos prisiplakėlių.
Su atlaidaus charakterio žmonėmis viskas yra atvirkščiai. Atlaidumas ir gerumas dažnai laikomas silpnumo požymiu. Todėl aplinkiniai sieks savęs įtvirtinimo ir elgsis agresyviai, nesitikėdami jokio atsako, ir siaubingai nustebs jo sulaukę. Juk geri ir atlaidūs žmonės ne visada yra silpni, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir sakyčiau, priešingai – tik labai stiprus, tiek fiziškai tiek dvasiškai visiškai pasitikintis savimi žmogus gali sau leisti būti geru, nebijoti nusileisti, pačiam žengti pirmą žingsnį, pasirūpinti artimu, nesitikėdamas patirti nuoskaudų ar sulaukti nepelnyto pažeminimo.
Atidžiai stebėdami pamatysime dar vieną dėsningumą, kuriame yra dalis tiesos. Savanaudžiai pirmiausiai šaukia apie savanaudiškumą, egoistai apie egoizmą, niekšai apie niekšybę, o šykštuoliai apie godumą. Mums artimos savybės pastebimos greičiau. Žmogus aplinkiniuose ieško savo atspindžio. Ir jei abejotino sąžiningumo žmonių populiarumas didėja… reikėtų rimtai susimąstyti.”
O toliau aprašysiu faktus iš mūsų bendrijos gyvenimo, kas patvirtina aprašytą žmonių elgesio modelį. 2015-10-29 bendrijos susirinkime iš “meilės” buvusiam bendrijos pirmininkui Gediminui Šleiniui dauguma susirinkimo dalyvių visais klausimais balsavo prieš. Bet jei balsuojama, pavyzdžiui, prieš metinio biudžeto tvirtinimą, tai reikia konkrečiai įvardinti kas netinka. Kai kažkada pati balsavau prieš kai kuriuos klausimus, tai turėjau konkrečius pasiūlymus, kurių niekas tada net neklausė. Metinis biudžetas – tai visų bendras susitarimas dėl bendrijos pajamų ir išlaidų. Be to, reikia suprasti, kad yra išlaidos, kurias atlikti būtina. Kitaip bendrija negalės veikti. Todėl blokuoti visus klausimo punktus yra mažiausiai neprotinga. Pasakymas “tai mano/mūsų nuomonė” reiškia, kad jokios nuomonės ir nėra, o įgaliotas asmuo sąmoningai pastatomas į akligatvį, nes jam nepasakoma, ką reikia taisyti, kad biudžeto projektas visiems arba bent daugumai balsuotojų tiktų. Metinio biudžeto tvirtinimas – tai ne pirmininko rinkimai. Mat tada, kai kam užtenka pasižiūrėti į kandidato kūno dalis ir nuspręsti, patinka jiems jos ar ne.
Mano atžvilgiu buvo ignoruojama ir konstitucinė teisė gauti teisingą (ar nors bent kokį) atlygį už darbą. Taip, aš leidau žmonėms pasirinkti. Ir sulaukiau špygos. Netiko kandidatas pasirašyti darbo sutarčiai. Taip pat dar turiu paaiškinti, ką reiškia bendrijos pirmininkui nustatyti atlyginimą. Tai turi būti toks atlyginimas, kurio nebūtų gaila mokėti pirmininkui, neatsižvelgiant į tai kas tą darbą atliktų. Be to, tai turi būti toks atlyginimas, už kurį ir pats tą darbą atliktum. Žmonės, nustatę atlyginimą pirmininkui, turi patys atlikti tą darbą tokiomis pat sąlygomis arba rasti kandidatą, kurį tai tenkintų. Taigi, sekančiam susirinkimui laukiu 13 potencialių kandidatų į pirmininkus pranešimų, pasiruošusių dirbti už maždaug 60 Eur. atlygį per mėnesį. Ir be abejo darbas turi būti atliekamas kompetentingai ir sąžiningai.
Lazda turi du galus. Ir kai kas šioje situacijoje, kad negaunu atlyginimo, yra gerai. Pirma. Galiu didžiuotis, kad buvau tvirta iki galo ir nesudariau sandėrio (darbo sutarties) su abejotinos reputacijos asmeniu – buvusiu bendrijos pirmininku G. Šleiniumi. Antra. Dabar esu laisva nuo kai kurių įsipareigojimų, nes vis dar neturiu darbdavių, kurie įgaliotų mane kažką daryti ar nedaryti. Todėl nuo šiol galiu veikti savo iniciatyva ir rizika ir esu vedama tik savo motyvų ir įsitikinimų. Ir jau priėmiau keletą sprendimų, apie kuriuos svetainėje paskelbsiu vėliau. O gyventojai viską sužinos ir patys. Ir tai nieko asmeniško, tik paskutinio bendrijos susirinkimo pasekmės.
Kaimynai 
Kreipkitės į Darbo inspekciją, ji pasiūlys Bendrijai susimokėti ir gaus nurodymą sudaryti darbo sutartį. Be to, ta pačia proga galite prisiteisti iš Bendrijos ir už tuos mėnesius, kai negavote atlyginimo. Atlyginimo dydis – toks kaip buvusio pirmininko. Juk niekas nekeitė pirmininko atlyginimo dydžio, nebuvo tokio sprendimo? 🙂
Buvęs pirmininkas pasirūpino nauju sprendimu dėl pirmininko atlyginimo. Deja jis neteisėtas. Todėl ir negalėjau pasirašyti darbo sutarties. Buvo ir kitų motyvų. Dar vienas sprendimas priimtas paskutiniame susirinkime. Tačiau susirinkimo sekretorė nepasirašė susirinkimo protokolo.
Taip nusižengtų savo principui. Ir paliktų tokia pati, kaip buvęs pirmininkas. Tik anuo atveju visiems viskas gerai, o Zinaidos atveju pasipiltų smerkimas.
Teisingai pastebėjote. Tenka dirbti dvigubų standartų principu.
Panašu, Zinaidos principas – teisėtumas ir legalumas. Kad jį išlaikyti, teks gauti atlyginimą pagal darbo sutartį, smerks kas nors ar ne.
Kita vertus, yra paradoksas – dykai ir per pigiai gaunamų dalykų žmonės dažnai ne(į)vertina. Ir dar vienas pastebėjimas – keista, kad žmonės, įsigiję neseniai pastatytus būstus (kurie nėra pigūs), tikisi atlikti savo turto priežiūrą “pigiausiu pigiausiu“ metodu (ne vien apie pinigus eina kalba, labai svarbu ir prižiūrėtojo požiūris, vertybės). Taip jūs apturėsit rimtų nuostolių.
Ačiū už patarimus. Ieškosiu sprendimų. O kas ieško, tas, sako, ir randa.
Taip pat turiu su Jumis sutikti. Sunkus tas apsisprendimas vistik.