Kaimynai

Ramūnas Karbauskis nepajėgė apginti politinės partijos bendražygės.  Jis pirmas pranešė žiniasklaidai, kad Greta Kildišienė atsistatydins, vietoje to, kad visapusiškai išsiaiškintų situaciją. Nebuvo užfiksuota ir jokių teisinių pažeidimų, dėl kurių moteris privalėtų taip pasielgti. Viskas kas buvo, tai tik psichologinis spaudimas, kurio tikslas priversti moterį pasielgti neapgalvotai. Dabar tikslas pasiektas. Stiprių valdžios vyrų ir žiniasklaidos atstovų spaudžiama ji pasitraukė. Neva taip bus geriau jai pačiai ir jos partijos nariams, kol jie dar neišrengti iki paskutinio siūlelio, taip pat kaip tai pasielgta su G. Kildišiene, kol nestatomi prie skaidrumo sienos jų vaikai ir artimi giminaičiai. Bet dabar pagalvokime, ar tokiu būdu susidoroję su moterimi būsime ramūs ir laimingi?

Prisipažinsiu, panašų psichologinį spaudimą tik kitame mastelyje patyriau daugiabučio namo bendrijoje, siekdama iš čia dirbusių asmenų skaidrumo ir sąžiningumo. Neturėjau dėl ko raudonuoti, nes nei praeityje, nei savo darbo bendrijoje laikotarpiu nepadariau jokių didelių klaidų. Tačiau su bendrijos veikla susiję asmenys mane aktyviai spaudė ilgiau nei metus. Nežiūrint į tai, aš nepasitraukiau ir neatsistatydinau, vien dėl to, kad nepaisydama neadekvačių apkalbų ir šmeižto, galėčiau padaryti kuo daugiau gerų darbų.

Deja, mano darbai mažai kam terūpėjo. Gal būt dabar jie kažkam net trukdo. Juk teisme yra pateikti mano darbo finansiniai rezultatai. Byla yra vieša, todėl dokumentus gali pasižiūrėti visi. To užtenka, kad įsitikinti mano siekiu optimizuoti bendrijos išlaidas. Kai kurių bendrijos narių atlygis už tokį mano siekį, nei daug, nei mažai – atimti atlyginimą su sumokėtais mokesčiais, delspinigiais ir bylinėjimosi išlaidomis. Jų logika tokia – aš ne tik negaliu gauti atlyginimo už darbą, bet ir turiu primokėti už tai kad dirbau ir sutaupiau bendrijos lėšų. Ir tai neįtikėtina. Nebent bendrijos valdyba dar atsibustų ir pasiūlytų man priimtinas taikos sutarties sąlygas, taip pristabdydama jau eilę metų mūsų bendrijoje besitęsiančią beprotybę.

Ir trumpai išvardinsiu problemas, kurias atskleidžia tokie įvykiai. Daugiau galvojame apie save, nei apie bendrą darbą ar rezultatą. Ir iš vis, pirma padarome, tik po to galvojame. Nepripažįstame ir nebandome ištaisyti savo padarytų klaidų. Bet lengvai pripažįstame dvigubus standartus ir laikome tai norma. Nemalonu tai pripažinti, tiesa? Be to, čia išvardintos problemos tik išvestinės. Ir kas pasakys kur yra išvardintų problemų šaknys? Arba galiu paklausti ir kitaip: kas turėtų skirti mūsų visuomenę nuo tos, kuri egzistavo prieš du tūkstančius metų, kai lengva ranka ant laužų būdavo aukojami jos nariai ir ypatingai gražios ir protingos moterys?